Kai mano draugės ar pažįstamos pasiskundžia, jog jų vyrai yra žiauriai pavydūs, tikrai neskubu jų guosti. Paradoksalu tai, kad 99% atvejų, tos vadinamos pavydo „aukos“ pačios tikrina savo antrųjų pusių kišenes, mobiliuosius telefonus ar net elektroninio pašto dėžutes. Kitais žodžiais tariant, kai kurių sugyventinių ar sutuoktinių butuose įsteigiami anoniminiai CŽV biurai.

Ne, nesiruošiu kalti prie kryžiaus, tiek vyrų, tiek moterų, nors abi lytys pakankamai pažengusios paranojiškos žvalgybos srityje. Tiesiog gyvenimiškais pavyzdžiais bei teorija pabandysiu įtikinti, jog pavydas – visiškai neracionalus ir emociškai nuostolingas jausmas. Tikinsiu tuos, kurie tik pradeda žengti meilės iš didžiosios raidės keliu. Nes tų, kurių širdyse pavydo sėkla jau išaugusi iki baobabo dydžio medžio, šis monologas tikrai neįtikins. Iš patirties žinau.

Situacija SPA. Tai nutiko man. Užsisakiau relaksacinio masažo…na gerai jau, gerai, užsisakiau anticeliulitinio masažo procedūrą. Guliu. Kaifuoju. Užmezgu pokalbį su gana patraukliai atrodančia masažiste. Per jį paaiškėjo, kad mergina turi vaikiną, kuriam pašnekovė nei karto, girdit, NEI KARTO per penkerius draugystės metus nėra dariusi masažo. Kadangi jis yra labai PAVYDUS. Panelė tiesiog bijo, kad tas pajutęs, kokį malonumą ji gali suteikti kitiems, gali uždrausti jai toliau dirbti mėgstamą darbą. Jei nebūčiau gulėjusi ant pilvo, tikrai būčiau atsisėdusi ir plačiai atvirinusi žandikaulį.

Situacija II. Susirašinėjau per skyp‘ą su labai geru draugu. Aš nebūčiau aš, jeigu per kelias minutes neišsiaiškinčiau, kad vaikinukas naktį praleido ne vienas, o su savo nauja karšta meile. Kai pasisakė apie „A“, jis nenutylėjo ir apie „B“. Pasirodo, kai ryte išėjo iš miegamojo pagaminti pusryčių (džentelmenas anok), paliko įjungtą kompiuterį panelei po nosimi. O jame, kaip (ne)tyčia, buvo instaliuota programėlė, kuri leidžia peržiūrėti visų atidarytų puslapių archyvą. Kai mergina išėjo, vaikinas netruko išvysti, kam ir ką jo širdies ėdikė rašė. O rašė ji savo ex boyfrend‘ui. Pasakojo, kaip jį karštai mylinti ir negalinti be jo gyventi. Nenuostabu, kad mano draugas pasijuto jei ne kaip išprievartautas, tai kaip šlapiu skuduru gavęs. Laimingas? Aišku, kad ne! Suprasčiau, jeigu po tokio sekimo gauto rezultato, žmogus sudegintų visus tiltus. Taigi priešingai. Dabar jo smegeninė verda kaip katilas. Tai jis kurpia visokius keršto planus, tai vėl mąsto, kaip galutinai išplėšti širdies damą iš konkurento glėbio, bet giliai pasąmonėje tiki, jog niekada negalės ja pasitikėti…Vienu žodžiu kankinasi.

Vadovėlinė situacija. Moters gyvenimas virto košmaru. Ji negali žingsnio žengti, be vyro žinios. Jis nuolat ją tikrina ir prašo pasiaiškinti kur ir su kuo buvo. Išgirdęs, kad kompanijoje buvo nors vienas nevedęs vyriškis, puola isterikuoti. Moteris priversta išmokti meluoti. Šį meną taip gerai ištobulina, kad jį naudoja reikia-nereikia. Galiausiai, išvarginta sutuoktinio paranojos, nustoja jį mylėjusi. Maža to, jinai jį niekina. Netrukus atsiranda meilužis. Gal net ir du. Ji taip puikiai moka išsukti uodegą, kad žongliruoja vyrais kaip skepetaitėmis. Galiausiai išdrąsėja ir parodo sutuoktiniui skyrybų raštą. Jis pasiima kirvuką… Na, su kirvuku gal ir perspaudžiau, bet kriminalistų suvestinėse ir taip pasitaiko.

Situacija IV. Reiktų sakyti ne situacija, o tiesiog gyvenimo būdas. Viena mano draugė pusę savo algos išleidžia ne grožio salonams ar šmutkėms, bet privatiems sekliams, pasiklausymo blakėms ir chakeriams. Graudu ir tuo pačiu juokinga tai, kad sukaupta medžiaga niekaip negali pasinaudoti. Juk nepradės tardyti savo vyro, su kokia mergina tada sėdėjai kavinėje arba kodėl tą dieną parvežei namo savo bendradarbę – iškart išsiduotų. Ji tik kaupia nuotraukas bei laiškus, kaip kokia žiurkė ir laukia tinkamos progos. Ta proga tikrai ateis, kai jos vyras netyčia ras visą tai… Ir kibirui aišku, kad po tokio skandalo viena šeima LT padangėje bus mažiau.

Suprantu, kad pavydas – juodas reikalas ir racionalus protas nenusvers įsišaknijusio noro nepasitikėti artimu savo. Visada sakau, nori ištikimo draugo – nusipirk šunį. Tačiau negalima užmiršti, jog gamtoje privalo būti atsvara viskam – jeigu kalė gali tapti drauge, tai draugė lygiai taip pat gali tapti … kale.

Kitas žmogus, kad ir kaip jį bemylėtumėm, niekada nepriklausys materialiai. Viskas, į ką galim pretenduoti, tai tik mylimojo jausmai padovanoti mums. Kaip tas žmogus mylės - ištikimai ar nelabai, tai jo asmeninis reikalas. Neturime teisės antrai pusei duoti komandos „šalia, prie kojos“, nes tai labiau primins cirko dresūrą, nei savanorišką atsidavimą.

Tiesa viena ir paprasta kaip dvi kapeikos – ragai auga visiškai nepriklausomai nuo to, pavydėsi tu ar ne. Lygiai taip pat nepriklausomai nuo išreikšto pavydo, jie gali ir neaugti. Believe it!