Bučiavimasis nėra jau toks absoliučiai/visuotinai paplitęs veiksmas, kadangi net ir šiandien yra kultūrų, kurios to visiškai nepropaguoja. Tai gali reikšti, jog bučiniai nėra mums visiems įgimtas, kaip daugumai gali pasirodyti, o labiau išmoktas elgesys. Kai kurie teigia, kad jis galėjo išsivystyti iš maitinimo burna, kadangi dar ir dabar yra kultūrų, kuriose motinos maitina savo kūdikius perduodamos maistą iš savo burnos.

Bučiavimasis kultūriškai nustatytas kaip intymus, erotinis elgesys skirtas viliojimui ir mėgavimuisi. Tačiau, jis nėra vien tik žmonių unikalus elgesys. Pavyzdžiui, yra beždžionių rūšių, kurios dažnai pasibučiuoja, šunys ir katės taip pat palaižo vienas kitam snukučius ir t.t.

Iš senovės...

Senovės Indijos Vedų tekstuose bučiavimasis yra minimas ne vieną kartą, o Kamasutroje (Kama Sutra) yra net atskiras skyrius visų rūšių bučiniams. Kai kurie antropologai teigia, jog net graikai išmoko apie erotinį bučiavimąsi iš indų, kuomet Aleksandras Didysis įsiveržė į Indiją 326 m. p. m. e. Tačiau tikrai negalime teigti, kad būtent Indijoje jie ir gimė... Herodotas savo tekstuose, kurie yra datuojami iki 5 amžiaus p. m. e., kalba apie bučinius tarp persų, kurie pasisveikindami su vienodo rango vyrais pasibučiuodavo į lūpas, o žemesnio rango – į skruostą. Taip pat minima, kad egiptiečiai graikų į lūpas nebučiuodavo vien dėl to, kad jie valgydavo karves, kurios buvo jiems šventos.

Tarp romėnų bučiniai buvo dar labiau paplitę. Jie skirtingais pavadinimais išskirdavo aistringus bučinius mylimosioms (mylimiesiems), skruosto bučinius šeimos nariams, draugams bei rankos bučinius valdovams. Romėnams bučiniai pasitarnaudavo socialiniais, politiniais bei seksualiniais tikslais. Taip pat nuo jų laikų iki šių dienų išliko tradicija, per vestuves pabučiuoti nuotaką.

Romos imperijos nuosmukio bei Krikščionybės kilimo metu bučinių reikšmė šiek tiek pakito. Ankstyvieji krikščionys pasveikindavo vienas kitą šventu bučiniu, kuris buvo susijęs su dvasios perdavimu. Už bažnyčios ribų bučiniai buvo naudojami tik socialiniais tikslais, pavyzdžiui, vasalai bučiuodavo karaliaus žiedą rodydami jam pagarbą. Romantiški bučiniai rodos buvo išstumti iš viešo gyvenimo, o vėl apie tai prabilta tik 11 amžiaus pabaigoje. Romeo ir Džiuljetos bučinys laikomas kaip simboliu niekieno necenzūruojamos, laisvos romantiškos meilės.