1955 metais Marilyn Monroe sukūrė naują kino istorijos puslapį, atsistojusi ant metro grotelių. Oro gūsis iš grotelių pakėlė jos baltą suknelę, kurią ji koketiškai stengėsi prilaikyti.

Po dešimtmečių žymioji scena iš Billy Wilderio ciniškos komedijos „The seven year itch“ („Septynerių metų niežulys“) vis dar perkuriama ar prisimenama filmuose ir televizijos programose.

Žymioji scena nėra vienintelis filmo palikimas. Filmo pavadinime slypinti teorija – kad susituokęs žmogus pajunta norą nuklysti į šoną arba išsiskirti po septynerių metų – tapo aktualia tema santuokinėje psichoterapijoje, moterų žurnaluose ir populiarioje kultūroje.

Tačiau prieš 1952-uosius, kažkam pasiskundus septynerių metų niežuliu, jis galėjo turėti mintyje nemalonią odos ligą, bet jokiu būdu ne santykių problemas.

Rašytojas George Axelrodas išgirdo terminą „septynerių metų niežulys“ iš komiko, kuris specializavosi juokeliuose apie kaimiečius, gyvulius ir bjaurias merginas. Apie vieną itin negražią merginą komikas pasakė, kad jis įsitikinęs, jog jai daugiau nei 21 metai, kadangi ji turėjo septynerių metų niežulį keturis kartus.

G. Axelrodas nemanė, kad tai labai juokinga, ir rašytojui Williamui Safire 1992 metais pasakė, kad tai „šlykštu“. Tačiau toji mintis užstrigo jo galvoje, kai jis ieškojo pavadinimo pjesei apie vyrą, mąstantį nuklysti į šoną, kol jo žmona išvykusi. Prieš G. Axelrodui apsisprendžiant dėl pavadinimo, pagrindinis veikėjas buvo susituokęs 10 metų, o ne septynerius.

Tačiau septyneri skambėjo geriau nei dešimt, taigi G. Axelrodas pakeitė pjesę. Pagrindinis personažas užtinka mintį apie septynerių metų niežulį skaitydamas psichiatro knygą, teigiančią, kad didelis procentas vyrų nuklysta į šoną septintaisiais santuokos metais.

Kitaip tariant, mes turime išgalvotą psichiatrą, Amerikos rašytoją ir komiką, kuriems galima padėkoti už mintį apie septynerių metų niežulį. Klausimas – ar jie atsitiktinai užtaikė ant realaus fenomeno? Ar visa ši mintis neverta nė sudilusio skatiko?

Ketverių metų niežulys?

Norėdami nustatyti, ar septintieji santuokos metai gali būti kažkuo įtartini, mokslininkai pasitelkė į pagalbą statistiką apie santuokos trukmę ir tyrimus apie pasitenkinimą santuoka.

JAV vidutinė santuokos trukmė yra vos daugiau nei septyneri metai, taigi tai kaip ir palaiko mintį apie septynerių metų niežulį.

Tačiau nors septyneri metai – vidutinė trukmė JAV, mokslininkai pastebėjo, kad nemažas skaičius santuokų nutrūksta vos po dvejų, trejų ar ketverių metų.

Tyrime nustatyta, kad poros, kurios buvo susituokusios mažiau nei trejus metus, buvo daug laimingesnės nei tos, kurios buvo susituokusios 4-6 metus. 1999 metais mokslininkas Lawrence'as Kurdekas nustatė, kad 10 metų santuokos metu buvo du ryškiausi pablogėjimai – vienas septintaisiais ar aštuntaisiais metais (kas patvirtintų hipotezę), tačiau kitas - ketvirtaisiais metais.

Kurdekas iškėlė hipotezę, kad ketvirtieji metai gali būti tas laikas, kai medaus mėnesio poveikis išblėsta, užleisdamas vietą nuoboduliui santykiuose.

Antropologė Helen Fisher turi kitokią teoriją apie tai, kodėl ketverių metų riba yra svarbi. Istoriškai, teigia ji, moterys gimdė kas ketverius metus. Taigi mums reikėjo poros ketveriems metams – susilaukti vaiko ir jį paauginti.

Po to, pasak H. Fisher, vyrai ir moterys galėjo ieškoti naujo partnerio vaikams pradėti. Susilaukdami vaikų su daugiau nei vienu partneriu, tėvai galėjo padidinti vaikų genetinę įvairovę, kuri galėjo padidinti šansus, kad bent vienas vaikų išgyvens.

H. Fisher taip pat pastebi, kad santuoka iš meilės yra santykinai naujas fenomenas, ir kad mes dabar gyvename kur kas ilgiau nei anksčiau. Galbūt, kaip sako ji ir kiti mokslininkai, mums tiesiog neskirta būti taip ilgai kartu.

Tačiau net mokslininkai, kurie pristatė pačias niūriausias hipotezes, įžvelgia ir pozityvias puses: jei žinote, kad nuobodulys kenkia santykiams pačiomis įvairiausiomis prasmėmis, tuomet imatės žingsnių išlaikyti meilę gyvą. Tam gali padėti naujų dalykų išbandymas ir naujų vietų pažinimas.